Visi sako, kad aš stipri. O aš tik laikausi. Viduje stringu toje pačioje vietoje jau metus. Kaip iš to išeiti?
Tu laikai visus, o pati krenti. Ir niekas to nemato, nes išmokai taip gerai apsimesti, kad viskas gerai.
„Stipri.“ Kiek kartų tą žodį girdėjai? Ir kiekvieną kartą jis tarsi dar labiau tave uždaro. Nes jei tu stipri – reiškia, negali sugriūti. Negali paprašyti. Negali pasakyti: „Nebegaliu.“
Ta stiprybė tapo kalėjimu. Ne dovana – pareiga. Ir todėl tu strigi. Ne todėl, kad silpna. O todėl, kad visą energiją atiduodi laikymui. Laikaisi taip įsitempusi, kad nebelieka jėgų judėti. Kaip žmogus, kuris taip stipriai gniaužia vairą, jog nebemato kelio.
Skaityti visą atsakymą
Paklausk savęs dabar, tiesiai: „Ko aš laukiu? Leidimo pailsėti?“ Tas leidimas neateis iš išorės. Niekada. Nes visi tave mato stiprią – jie nė neįtaria, kad tau reikia pagalbos. Tu pati juos taip išmokei.
Tu klausi: „Kaip išeiti?“ – tarsi ta vieta, kurioje stringi, būtų priešas, iš kurio reikia pabėgti. Bet gal ne pabėgti reikia. Gal reikia pagaliau ten sustoti. Įeiti. Pasilikti.
Visus tuos metus tu bėgai nuo tos vietos – laikydama, darydama, būdama stipri kitiems. O ta vieta tik norėjo, kad tu ją pajaustum. Ne pataisytum. Pajaustum.
Ir žinai, ką manau? Ten, po ta stiprybe, gyvena maža mergaitė, kuri kažkada suprato: „Jei būsiu stipri – būsiu mylima. Jei laikysiu visus – manęs nepaliks.“ Ji išmoko, kad silpnumas pavojingas. Kad reikia visada būti ta, ant kurios galima atsiremti. Ir ji vis dar ten. Vis dar laiko. Vis dar bijo paleisti.
Ta mergaitė nenori dar vieno patarimo, kaip būti stipresnei. Ji nori būti apkabinta. Tokia pavargusi, kokia yra.
… ir toliau – konkretūs žingsniai, ką daryti šįvakar. Tai atsakymas į svetimą klausimą. Tavasis bus apie tave.
